Mažasis Karlas išsitiesęs gulėjo savo lovoje ir mąstė. Saulė jau leidosi, todėl kambarį gaubė lengva prieblanda. Pro pravirą langą girdėjosi šlamantys lapai ir čirškiantys paukščiai. Po paskutinės kelionės traukiniu ir susitikimo su elfu Karlo sąsiuvinyje atsirado tokia gausybė užduočių, kad net turėdamas 25 valandas per parą visko nesugebėtum įgyvendinti. O juk viskas buvo daryta pagal elfo nurodymus – nustatytas galutinis svajonių įgyvendinimo terminas ir suplanuotas jų įgyvendinimas. Planas tikslus iki smulkmenų, užduotys aiškios, tačiau trūksta laiko. Mažasis Karlas pradėjo po truputį atsilikti nuo savo susidaryto grafiko, o tai, be abejo kėlė neigiamas emocijas ir stresą.

Mažasis Karlas traukinio kupė sėdėjo vienas. Labiausiai mėgo vietą prie lango, stebėjo pralekiančius medžius, automobilius, stovinčius prie pervažų ir stotelėse įlipančius bei išlipančius keleivius. Traukinys stojo kiekvienoje stotelėje, todėl kelionė Karlui šiek tiek prailgo. Nuo viršutinės kupė lentynos jis nusikėlė žalią kuprinę ir išsitraukė savo stebuklingąjį sąsiuvinį. Atsivertęs dar kartelį skaitė savo svajones, išsikeltus tikslus, užrašytus apmąstymus, tačiau pajuto, kad kažko ten trūksta. Kelionė jau pradėjo varginti, todėl Karlas nusprendė pasnausti.

Mažasis Karlas tyliai sėdėjo savo kambaryje ir vartė knygas, gulinčias savo lentynoje. Darydavo tą dažnai. Nors visos knygos jau buvo perskaitytos, kas kartą jose atrasdavo kažką naujo, pasisemdavo įkvėpimo toliau žengti savo pasirinktu keliu. Staiga jo akys užkliuvo už paryškintomis raidėmis parašytos frazės. Jei tvirtai nuspręsi siekti savo svajonės, niekas negali garantuoti, kad Tau pavyks. Tačiau gali būti 110% tikras, kad jei nesiimsi nieko ir nežengsi net pirmojo žingsnio, savo didžiojo tikslo tikrai nepasieksi. Karlas nusprendė dar kartelį apgalvoti viską, ko per trumpą laiką išmoko iš paslaptingojo elfo, jis atsivertė savo stebuklingąjį sąsiuvinį ir tuščiame lape užrašė: „Laiškas geriausiam draugui“. Tekstas buvo toks:

Nuo tos dienos, kai Karlas gavo Merkucijaus laišką, praėjo daugiau nei savaitė. Vaikas atsakingai vykdė elfo nurodymą – kasdien atlikdavo nors po mažą darbelį, kuris priartintų jį prie didžiojo tikslo. Tiesą sakant, jis kas kartą atsivertęs savo stebuklingąjį sąsiuvinį užsirašydavo sau po keletą užduočių, kurios priartintų jį prie tokio gyvenimo, apie kurį jis galvojo ir rašė paskutines kelias savaites. Taip darbelių jam niekad nepritrūkdavo. Beje, Karlas kiekvieną didesnę užduotį išskaidydavo į mažytes – lengvai atliekamas – taip dažnai galėdavo iš sąrašo ką nors išbraukti, o išbraukęs vieną atliktą darbą ir matydamas po jo dar vieną paprastą, būtinai norėjo atlikti ir jį.

Karlas grįžo namo pakylėtas, nežinomybė ir nerimas buvo kažkur pradingę. Jei Jūsų gyvenime buvo akimirkų, kai savimi iš tikrųjų didžiavotės, tai puikiai suprantate, kaip mažasis Karlas jautėsi. Minčių buvo tiek daug, kad jis čiupo iš stalčiaus tuščią sąsiuvinį, ir pagautas įkvėpimo puolė rašyti. Su smulkiausiomis detalėmis jis aprašė idealią savo praleistą dieną, darbo pasiekimus, šeimą, svajonių atostogas. Kuo daugiau rašė, tuo vaizdiniai tapo ryškesni. Jis net girdėjo jūros, prie kurios ilsėsis, ošimą, jautė vėją, pučiantį į veidą ant kalno viršūnės, nuo kurios iš viršaus stebės plaukiančius debesis.

Nuo pirmojo susitikimo su paslaptinguoju elfu prabėgo keletas dienų. Mažasis Karlas praleido jas mąstydamas apie savo svajones, pašaukimą ir apie tai, kokie didieji jo tikslai. Tiesa, sekėsi Karlui nekaip, juk ne taip lengva esant tokiam jaunam nuspręsti, kaip praleisi visą savo likusį gyvenimą – dar tiek daug nepatirta, neišbandyta ir neatrasta. Net pasirinkus kryptį, kaip žinoti, ar pasirinkimas teisingas?

Kai visi jau miegojo, mažasis Karlas tyliai išsliūkino pro duris, atsigulė ant vėsios žolės ir nukreipė akis į begalės žvaigždžių nusėtą dangų. Kartas nuo karto ramią tylą sudrumsdavo švelnus vėjo gūsis.
- Dangus labai panašus į gyvenimą. Ar matai tą mažą šviesulėlį, skrodžiantį dangų štai ten, tiesiai virš didžiosios eglės viršūnės?- tyliai paklausė elfas, rodydamas pirštu į judantį šviesų taškelį tamsiame danguje. Vaikas pakreipė galvą.
- Matau, kuo gi jie panašūs?- sušnibždėjo nedrąsiai.