Turistas atsitiktinai sustojo netoli lygumose paskendusio gražaus kaimelio. Keliauninko dėmesį patraukė nedidelės kapinaitės, apjuostos šviesia medine tvora, pilnos medžių, paukščių, nuostabių gėlių. Vyriškis ėmė iš lėto žingsniuoti tarp baltų paminklinių akmenų, išsibarsčiusių medžių paūksmėje. Pradėjo skaityti užrašus. Pirmas: Džiovanis Taregas, gyveno 8 metus, 6 mėnesius, 2 savaites ir 3 dienas. Šioje vietoje palaidotas toks mažas vaikas… Susidomėjęs perskaitė šalia stovinčio paminklo užrašą: Denis Kalibas, gyveno 5 metus, 8 mėnesius ir 3 savaites. Dar vienas vaikas…

“Juk mes kiekvieną dieną gyvename taip, lyg mums priklausytų visas pasaulio laikas. Vis galvojame: mes išnaudosime tą naują galimybę kitą savaitę; mes mokysimės naujų įgūdžių kitą mėnesį; pradėsime stiprinti sveikatą ar praleisime daugiau laiko su vaikais kitais metais. O ką darome dabar? Šią akimirką mes sakome sau, jog yra tiek daug dalykų, kuriems reikia mūsų dėmesio, kad tiesiog nebeturime laiko dar kam nors. <...>

Tai, ką girdėjome, kai buvome vaikai:
stovėk ramiai, eik greičiau, kur bėgi, paskubėk, neliesk, būk atsargus, viską suvalgyk, išsivalyk dan­tis, neišsitepk, jau išsitepei, patylėk, kalbėk, atsi­prašyk, pasisveikink, ateik čia, nesimaišyk man po kojomis, eik žaisti, netrukdyk, nebėgiok, nesu­prakaituok, žiūrėk nepargriūk, sakiau pargriūsi, dabar tai tau bus, kodėl manęs neklausai, šito tu nesugebėsi, esi per mažas, duok aš padarysiu, tu jau didelis, eik miegoti, kelkis, pavėluosi, aš užsiėmęs, eik žaisti vienas, apsirenk, nestovėk saulėje, eik į saulę, nekalbėk pilna burna.

Viena jauna moteris savo motinai parašė laišką: „Kai manei, kad aš nematau, tu prikabinai pirmąjį mano piešinį prie šaldytuvo, ir nuo tada aš nesilioviau norėjusi piešti.
Kai manei, kad aš nematau, tu davei ėsti valkataujančiam katinui, ir tada aš supratau, kad pasirūpinti gyvūnais – geras darbas.
Kai manei, kad aš nematau, tu pagaminai mano gimtadieniui tortą, ir aš supratau, kad net maži dalykai gali būti ypatingi.

Fermerio sodyboje lakstė keletas šuniukų, kuriuos jis norėjo parduoti. Surašęs skelbimą, kad parduodami 4 šuniukai, ėmėsi kalti jį prie sodybos tvoros. Bekaldamas paskutinę vinį fermeris pajuto kažin ką nedrąsiai timptelint jo kelnių klešnę. Nukreipė žvilgsnį žemyn – tiesiai jam į akis žvelgė berniukas.
- Pone,- pasakė jis.- Aš noriu pirkti vieną iš jūsų šuniukų.
- Na,- atitarė fermeris, šluostydamas varvantį prakaitą,- Šie šuniukai gerų tėvų ir nemažai kainuoja…
Akimirkai berniukas nuleido galvą… Tuomet kažin ką sumanęs kyštelėjo ranką gilyn į kišenę ir ištraukęs pilną saują smulkių monetų ištiesė fermeriui:
- Turiu trisdešimt devynis centus. Ar tiek užteks, kad galėčiau apžiūrėti šuniukus?

Prieš kažkiek laiko, kai ledai nebuvo tokie brangūs, 10-metis berniukas atėjo į ledainę. Atsisėdęs už stalo jis paklausė pardavėjos:
- Kiek kainuoja “Sundae” ledai?
- 50 centų, – atsakė ji.
Berniukas išsitraukė iš kišenės pinigėlius ir ėmė skaičiuoti juos.
- O kiek kainuoja paprastesni ledai?
Kiti žmonės laukė aptarnaujami, todėl pardavėja suirzo.
- 35 centai – atsakė ji šiurkščiai.

“Nusekiau jam iš paskos. Mudu atsidūrėme didžiausios katedros patalpos centre. Jis parodė į nuostabų veidrodį su vitražu, tai buvo pats ryškiausias aplinkos akcentas. Saulės spinduliai sruvo pro įvairiausių spalvų stiklo gabalėlius, viskas aplinkui skendėjo žaižaruojančiose vaivorykštės šviesose.
- Džekai, kiekvienas iš mūsų žvelgia į pasaulį pro asmeninį langą su vitražu. Tavo gyvenimas pasikeis, jei perprasi šią tiesą. Manasis jau pasikeitė.
- Tikrai?

Prabangioje parduotuvėje, prie rašomojo stalo sėdėjo juvelyras ir susimąstęs žvelgė pro langą. Prie parduotuvės atėjo maža mergaitė ir prispaudė nosį prie vitrinos stiklo. Mažytės dangaus spalvos akys nušvito, kai ji pamatė eksponuojamas brangenybes. Drąsiai pravėrė parduotuvės duris ir dūrė pirštu į nuostabų žydrų turkių vėrinį.
- Tai bus mano seseriai. Ar galėtumėte gražiai suvynioti?
Parduotuvės šeimininkas nepatikliai pažvelgė į mažąją klientę ir paklausė:
- O kiek tu turi pinigų?
Nesvyruodama mergaitė pasistiebė ant pirštų galiukų, padėjo ant prekystalio skardine dėželę, atidarė ją ir iškratė viską, kas joje buvo: mažavertį pinigų banknotėlį, saują monetų, kelias kriaukles ir kažkokį paveikslėlį.

Žmonės būna neprotingi, nelogiški ir egoistiški.
- Vis dėlto mylėkite juos!

Jeigu darote gera, žmonės Jums priskiria egoistinius ir savanaudiškus motyvus.
- Vis dėlto darykite gera!

Jeigu Jums pasisekė, įsigysite netikrų draugų ir tikrų priešų.
- Tegul Jums vis dėlto sekasi!

Valstietis kas rytą keliaudavo prie šaltinio pasisemti vandens. Pripylęs sklidinus du ąsočius ir pritvirtinęs juos savo asilaičiui ant nugaros, grįždavo į kaimą.
Kelionės metu iš vieno ąsočio, seno ir suskilusio, sunkėsi vanduo. Kitas ąsotis, naujas ir tobulas, išsaugodavo visą į jį supiltą vandenį, ir neprarasdavo nė lašelio. Senasis suskilęs ąsotis jautėsi pažemintas ir niekam nereikalingas. Juo labiau, kad naujasis nepraleisdavo progos pabrėžti savo tobulumo:
“Iš manęs neištrykšta nė mažiausias vandens purslas, va o tu tuo pasigirti negali!”