Nuo tos dienos, kai Karlas gavo Merkucijaus laišką, praėjo daugiau nei savaitė. Vaikas atsakingai vykdė elfo nurodymą – kasdien atlikdavo nors po mažą darbelį, kuris priartintų jį prie didžiojo tikslo. Tiesą sakant, jis kas kartą atsivertęs savo stebuklingąjį sąsiuvinį užsirašydavo sau po keletą užduočių, kurios priartintų jį prie tokio gyvenimo, apie kurį jis galvojo ir rašė paskutines kelias savaites. Taip darbelių jam niekad nepritrūkdavo. Beje, Karlas kiekvieną didesnę užduotį išskaidydavo į mažytes – lengvai atliekamas – taip dažnai galėdavo iš sąrašo ką nors išbraukti, o išbraukęs vieną atliktą darbą ir matydamas po jo dar vieną paprastą, būtinai norėjo atlikti ir jį. Mažasis Karlas įsisuko į užburtą ratą: atlikęs vieną užduotį ir pamatęs rezultatą, norėjo atlikti dar vieną, o su kiekvienu atliktu darbu ir pliusu užduočių sąraše didėjo rezultatas, pasitikėjimas savimi ir noras judėti pirmyn. Juk bet kuris žygdarbis susideda iš daugybės mažų žingsnelių. Karlas atrado visiškai naują gyvenimą, kokio anksčiau net neįsivaizdavo. Vaikščiodamas upės pakrante mintyse jis dėkojo už tai, nors tiksliai net nežinojo kam dėkoti – paslaptingam elfui, likimui ar kokiai aukštesnei jėgai.

- Kaip laikaisi, Karlai?- išgirdo jis pažįstamą balsą sau už nugaros.
Atsisukęs pamatė mažąjį žmogeliuką. Abu atsisėdo ant minkštos žolės, stebėjo upės tėkmę ir klausydami ramaus vandens čiurlenimo tęsė pokalbį.
- Stebiu tave nuolat Karlai, o tu nesiliauji manęs stebinęs. Atrodai paaugęs, papasakok, kaip jautiesi?
- Jaučiuosi tarsi būčiau naujas žmogus, Merkucijau. Esu kur kas ramesnis, nei anksčiau, labiau užtikrintas savimi. Rodos, turiu daugiau vidinės energijos, net sunku tą tiksliai paaiškinti žodžiais. Vienintelis dalykas, ko šiandien galiu gailėtis, tai kad negavau tavųjų pamokų anksčiau.
- Puikiai tave suprantu ir labai dėl tavęs džiaugiuosi. Dar 1933 metais per vieno didelio laikraščio atliktą tyrimą 88% apklaustųjų sėkmę įvardino kaip „sugebėjimą valdyti savo gyvenimą“, o tu kaip tik tą ir pradėjai daryti.
- Žinai, Merkucijau, šiandien tikrai žiūriu į gyvenimą naujomis akimis, matau daugiau galimybių ir anksčiau atrodę sudėtingi dalykai tapo visiškai paprasti. Tačiau kodėl didžioji dauguma žmonių vis plaukia pasroviui? Skundžiasi nepatinkančiu darbu ir per mažu uždarbiu, dėl savo nesėkmių kaltina kitus, dažnai būna susiraukę, pikti ir viskuo nepatenkinti, tačiau nesiima nieko, kad ką nors pakeistų?

- Labai geras klausimas, Karlai. Kiekvienas žmogus yra individualus, tačiau priežastys būna labai panašios. Pirmiausia, jei paklausi savo draugų ar pažįstamų, kokia didžiausia jų svajonė, arba kaip jie įsivaizduoja savo idealų gyvenimą, vietoj atsakymo dažnai išgirsi ilgą tylos pauzę – daugelis tiesiog nesusimąsto, ko iš tikrųjų nori. Jei palengvinsi jiems dalią pakeisdamas klausimą, ką darytų, jei jiems nereiktų sukti galvos dėl pinigų – turėtų jų tiek, kiek užsimanytų, dažnai išgirsi atsakymą, panašų į šį: „nebedirbčiau darbo, kurį dirbu ir nedaryčiau daugelio kitų dalykų, kuriuos darau dabar“. Atkreipk dėmesį, Karlai, nežinodami, ko tiksliai nori, žmonės dažnai galvoja apie tuos dalykus, kurių nenori, o juk apie ką galvoji, tą ir pritrauki į savo gyvenimą.

Antroji priežastis – daugelis bijo keistis, bijo priimti neteisingus sprendimus, bijo suklysti, bijo aplinkinių nuomonės, jei pradės elgtis ne taip, kaip visi. Tačiau didžiausia baimė, Karlai,- tai nesėkmės baimė. Tačiau turi suprasti, kad jei nepatiri nesėkmių, vadinasi nesiimi nieko naujo, nepalieki savo komforto zonos ir nieko nepasimokai. Kad augtum, turi imtis dalykų, kurių dar nebandei. Jei Kristupas Kolumbas kažkada nebūtų pasiryžęs paleisti iš akių vieno kranto, niekada nebūtų atradęs kito. Kada, Karlai, buvo paskutinis kartas, kai kažką darei pirmą kartą?

Trečioji priežastis – neaiškus pirmasis žingsnis. Jau pats pastebėjai, kaip stiprėja vidinė motyvacija, kai matai atliktus darbus. Matant augantį rezultatą, norisi žengti dar vieną žingsnį. Tikriausiai esi stebėjęs pradedantį važiuoti traukinį – jis labai lėtai pajuda iš vietos, tačiau pabandyk jį sustabdyti, kai įsibėgėja. Daugelis žmonių maždaug žino, ko nori, tačiau taip ir nesiryžta savo svajonių sukonkretinti, suskaidyti į mažesnes užduotis ir imtis veiksmų.

Kartais žmonės sako, kad jiems nieko netrūksta ir jokių pokyčių gyvenime jie nebenori, tačiau pats pagalvok, kiek tame gali būti tiesos. Juk visi ir visada mes siekiame tikslų, tik jei neturime savųjų, siekiame kitų žmonių tikslų. Tai gali skambėti labai banaliai ir nuvalkiotai, tačiau tai gryniausia tiesa. Be abejo, lengviau kaltinti kitus ir aplinką dėl savo gyvenimo kokybės, nei pačiam prisiimti 100% atsakomybės, tačiau vieną dieną kiekvienas susimąsto, „ką aš veikiu ir ko aš siekiu šiame gyvenime“. Bėda ta, kad tokius apmąstymus dažniausiai paskatina sukrečiantys įvykiai. O kuo vėliau, tuo pradėti keistis sunkiau. Nesuprask klaidingai, Karlai, patys pokyčiai nė kiek sudėtingesni netampa, didžiausios kliūtys susiformuoja mūsų viduje ir atsiranda papildomi pasiteisinimai: „aš per senas, man jau per vėlu ir t.t.“

Tu, Karlai, skyrei laiko pasiklausyti savo širdies balso ir sulaukei atlygio už tai – šiandien aiškiai žinai, ko sieki gyvenime. Tu pasitikėjai manimi ir pasiryžai žengti pirmąjį žingsnį, sulaukei atlygio už tai – pamatei, kaip viskas iš tikrųjų paprasta ir atradai vidinės energijos šaltinį žengti toliau. Net jei mes daugiau niekada nepasimatytume, tavo gyvenimas jau pasikeitė. Jei turėčiau duoti tau paskutinę pamoką, pasakyčiau tau štai ką, Karlai:

„Pakeliui savo tikslų link suprasi, kad tu negali tiesiogiai kontroliuoti to, ką gauni, gali kontroliuoti tik tai, ką duodi. Daugelis žmonių didžiausiais savo tikslais laiko naują prabangų automobilį, didelį namą, gerą padėtį visuomenėje, tačiau siekdami šių materialinių gėrybių susiduria tiek su vidinėmis tiek su išorinėmis kliūtimis ir dažnai neatranda savyje jėgų tas kliūtis įveikti. Atmink svarbiausią dalyką: tai, ką gauni, yra atpildas už tai, ką duodi.“

Grįžęs namo paimk savo stebuklų sąsiuvinį, atversk tuščią lapą ir rašyk ten, ką nori duoti žmonėms ir kodėl. Rašyk esamąja forma, tarsi tai jau yra įgyvendinta. Apie tai rašo daugelis knygų, vienose tai vadinama testamentu, kitose palikimu, tačiau paskirtis visur ta pati. Jei padarysi tai šiandien, vėliau suprasi, kaip tai buvo svarbu. Kai ateityje susidursi su kliūtimis, šie užrašai suteiks tau jėgų nepalūžti. Ir toliau naudok savo sąsiuvinį kasdien, jei kils minčių – papildyk, jei ne – tiesiog paskaityk tai, kas ten jau parašyta. Dar kartelį, Karlai, negali tiesiogiai kontroliuoti to, ką gauni, gali kontroliuoti tik tai, ką duodi, o tai, ką gauni, tau yra atpildas už tai, ką atiduodi. Iki kito mūsų susitikimo susitelk į tai, kaip aplinkiniams suteikti kuo daugiau džiaugsmo. Netrukus vėl pasimatysime.

Karlas atsimerkė ir nesuprato, ar čia kalbėjo paslaptingasis elfas, ar šis balsas skambėjo jo galvoje ir buvo paprasčiausi jo paties apmąstymai. Galų gale tai nebuvo svarbu, grįžęs namo Karlas atsivertė savo stebuklų sąsiuvinį, atvertė tuščią lapą, jo viršuje užrašė frazę „Mano Palikimas Pasauliui“.