Karlas grįžo namo pakylėtas, nežinomybė ir nerimas buvo kažkur pradingę. Jei Jūsų gyvenime buvo akimirkų, kai savimi iš tikrųjų didžiavotės, tai puikiai suprantate, kaip mažasis Karlas jautėsi. Minčių buvo tiek daug, kad jis čiupo iš stalčiaus tuščią sąsiuvinį, ir pagautas įkvėpimo puolė rašyti. Su smulkiausiomis detalėmis jis aprašė idealią savo praleistą dieną, darbo pasiekimus, šeimą, svajonių atostogas. Kuo daugiau rašė, tuo vaizdiniai tapo ryškesni. Jis net girdėjo jūros, prie kurios ilsėsis, ošimą, jautė vėją, pučiantį į veidą ant kalno viršūnės, nuo kurios iš viršaus stebės plaukiančius debesis. Pamažu Mažasis Karlas suprato, kad šis sąsiuvinys nebus tik vieta svajonėms užsirašyti, tai bus kasdienis vedlys, kiekvieną rytą priminsiantis jam pasirinktą kryptį ir neleisiantis nukrypti nuo kurso.

Per artimiausias keletą dienų visi pastebėjo Karlo pokyčius – jis pradėjo labiau pasitikėti savimi, pasikeitė jo laikysena, nuotaika buvo kur kas pakilesnė nei anksčiau. Kasdien mažiausiai po valandą Karlas praleisdavo su savo sąsiuviniu – rašydavo į jį, piešdavo, klijuodavo iškarpas iš žurnalų vietų, kurias norėjo aplankyti, nuotraukas žmonių, su kuriais norėjo susipažinti. Jis kantriai vykdė paslaptingojo elfo nurodymus ir kol kas nesirūpino, kaip svajones įgyvendins, tačiau buvo tvirtai įsitikinęs, kad tą padaryti jam pavyks.

Eilinį vakarą Karlas patikrino pašto dėžutę, tai buvo viena iš jo pareigų namuose. Nedarydavo to dažnai – gal kokius du kartus per mėnesį, kad nepražiopsotų sąskaitų ir nepasibaigtų akcijų ant reklaminių bukletų galiojimo laikas. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė kaip visada, tačiau vienas raudonas vokas su ornamentais išsiskyrė iš kitų. Ant jo nebuvo nei atgalinio adreso, nei pašto ženklų, tik gražiomis raidėmis užrašyta: „Mažajam Karlui“. Vaikas nekantraudamas nulėkė į savo kambarį, užsidarė duris, patogiai įsitaisė ant lovos ir atsargiai atplėšė voką. Iš voko ištraukė žalsvą popieriaus lapą ir pradėjo skaityti.

„Sveikas, Karlai,
nesimatėme vos keletą dienų, o Tavo pokyčiai stulbinantys. Matau, kad dabar jau laikas žengti toliau. Štai Tau, Karlai, užduotis šiam vakarui. Paimk savo sąsiuvinį, kurį labai atsakingai ir entuziastingai pildei nuo paskutinio mūsų susitikimo. Beje, šis Tavo poelgis mane labai maloniai nustebino. Dabar jau žinau, kad nesuklydau pamokoms pasirinkdamas Tave. Taigi, peržvelk visus savo užrašus. Galbūt ten rasi vieną svajonę ar tikslą, kurio įgyvendinimas reikš ir keleto kitų mažesnių tikslų išsipildymą. Jei ne – tiesiog išsirink vieną siekį, kuris dabar į Tavo gyvenimą atneštų daugiausiai teigiamų pokyčių. Kai tik tai padarysi, iškart priimk sprendimą kasdien padaryti mažiausiai po vieną darbą, kuris Tave, Karlai, nors šiek tiek priartintų prie pasirinkto tikslo įgyvendinimo. Nesirūpink dėl galutinio tikslo įgyvendinimo termino, aiškaus veiksmų plano ar kitų dalykų, tiesiog ženk mažiausiai po vieną žingsnelį kasdien. Šiandien gali taip neatrodyti, tačiau vėliau pamatysi, koks svarbus šis įprotis. Sėkmės, Karlai, netrukus vėl susitiksime.
P. S. Dėl naujosios užduoties neprivalai atsisakyti kasdienio sąsiuvinio papildymo:)

Su nuoširdžiausiai linkėjimais, Tavo draugas Merkucijus“

Užduotis Karlui pasirodė tokia paprasta, kad jis iškart ėmėsi jos įgyvendinimo. Nors tai buvo tik trečioji paslaptingojo elfo žinutė, Mažasis Karlas juo visiškai pasitikėjo, kadangi viduje jautė, kaip keičiasi jo gyvenimas ir norėjo, kad tie pokyčia tęstųsi. Tik vienas žingsnelis kasdien – jei būtų kas nors paprastesnio, tai tikriausiai būtų nedaryti nieko:)