Kai visi jau miegojo, mažasis Karlas tyliai išsliūkino pro duris, atsigulė ant vėsios žolės ir nukreipė akis į begalės žvaigždžių nusėtą dangų. Kartas nuo karto ramią tylą sudrumsdavo švelnus vėjo gūsis.
- Dangus labai panašus į gyvenimą. Ar matai tą mažą šviesulėlį, skrodžiantį dangų štai ten, tiesiai virš didžiosios eglės viršūnės?- tyliai paklausė elfas, rodydamas pirštu į judantį šviesų taškelį tamsiame danguje. Vaikas pakreipė galvą.
- Matau, kuo gi jie panašūs?- sušnibždėjo nedrąsiai.
- Ar gali įsivaizduoti, Karlai, kad žmogaus gyvenimas juda panašiai, kaip ši švieselė – nuolat tokiu pat greičiu, niekada nesustodamas. Nesvarbu, būsi linksmas ar liūdnas, jausiesi laimingas ar bejėgis, piktas ir atlaidus, kakžko sieksi gyvenime ar tiesiog egzistuosi, šviesusis taškelis vis tiek nuskries savo baigtinį kelią – tu negali jo sustabdyti ar patraukti atgal. Jis niekada nebeskris virš didžiosios eglės viršūnės, kur buvo prieš keletą akimirkų, tai jau praeitis, kitą naktį jis bus nuskridęs dar toliau ir taip kiekvieną akimirką nevaldomai artės savo galutinio taško link.
- Manau, kad supratau,- ištarė mažylis.- Tas akimirkas, kurias praleidžiu piktas, suirzęs, tingėdamas, apimtas pavydo ar neapykantos, darydamas tai, kas man nepatinka, tiesiog beprasmiškai iššvaistau, kadandi jos niekada nebegrįš. Ir kuo vėliau suprasiu, ko iš tiesų trokštu, tuo mažiau laiko liks tikrųjų svajonių įgyveninimui, nes kiekvieną akimirką laiko lieka vis mažiau.
- Visiškai teisingai, Karlai. Tačiau yra ir geroji žinia – nesvarbu, kuriame taške tavo švieselė yra dabar, tu gali įsivaizduoti, kad ji tik pradeda savo kelią ir tau suteikta didžiulė galia pasirinkti, kaip praleisi savo likusį gyvenimą. Gaila, tačiau daugelis žmonių taip ir neatranda savo pašaukimo arba atradę nepasiryžta juo sekti. Ar pastebėjai, kiek daug žvaigždžių krenta šiąnakt? Tik spėk svajoti! Tai tarsi pasitaikančios galimybės tavo gyvenime. Jei nori pastebėti jas ir pasinaudoti, turi būti atsimerkęs ir budrus. Turi veikti iškart, kai tik jas pamatai.

Mažasis Karlas dar norėjo kažko klausti, tačiau paslaptingasis draugas jau buvo dingęs. Iš už horizonto pasirodė pirmieji šviesos spindulėliai, vaikas patyliukais grįžo į namą ir ant pirštų galų nusėlino iki savo kambario. Tąnakt jis taip ir nebeužmigo, tačiau suprato, kad šis susitikimas pakeitė jo gyvenimą, nors dar tiksliai nežinojo, kaip.